Kaip išrinkti pašarą? Spausdinti El. paštas

Ši tema pakankamai plati, nes yra gausu informacijos, yra skirtingų šėrimo tipų, yra skirtingų dietų ir ir t.t. Įsivaizduokime, jog jūs neturite daug laiko balansuoti augintinio mitybai ir ieškote tinkamiausio sauso maisto.

Domėkitės.

Pašarų gamintojai įstatymiškai yra įpareigoti pašarų sudėtines dalis rašyti mažėjančia tvarka, reiškia jei pašare yra 10% kukurūzų ir 9% mėsos, tai sudėtyje pirmu numeriu turi būti įrašyta kukurūzai. Skirtingai nuo vyraujančios nuomonės, tai pagrindinę pašaro dalį sudaro ne pirmi trys ingredientai, o kartais netgi ir ne pirmi septyni. Matote ant pakuotės nupieštus pvz. laukinius gyvūnus ir užrašą “Laukinis”? Panagrinėkite kas užrašyta šio pašaro sudėtyje. Pirmas ingredientas gali būti mėsa, tačiau pabandykite susumuoti kiek procentiškai pašare iš viso yra “mėsos” (mėsos, mėsos miltų ir t.t.), o kiek grūdinių kultūrų (kukurūzų, miežių, ryžių ir t.t.). Rezultatas manau jus nustebins, kaip pašaras vadinamas “laukiniu” savo sudėtyje gali turėti tiek daug grūdų.  Sudėtyje paieškokite pirmo riebalų šaltinio ar aliejaus, kuris gali būti augalinės ar gyvulinės kilmės. Visos sudėtinės medžiagos iki jo ir yra pagrindinės pašaro sudedamosios dalys. Visos kitos medžiagos yra kaip kvapai, skoninės medžiagos, antioksidantai ar teikia papildomą vertę gyvūno sveikatingumui (probiotikai, vitaminai ir mineralai).

Skaitykite.

Jeigu kas yra neaišku, visada galite parašyti pašarų gamintojui tiesiogiai ar pašarus importuojančiai kompanijai ir pateikti jus dominančius klausimus, nes ant etikečių nerasite daug svarbios informacijos (tokios kaip tiksli procentinė sudėtis). Taip pat rinkite lankstinukus, ieškokite informacijos gamintojo svetainėje. Vertinkite kaip lengvai galite rasti informaciją apie sudėtį, jei yra pateikiami palyginimai su kitais pašarais ar jie yra pagrįsti.

Atlikite savo bandymą.

Net ir labiausiai išgirtas pašaras yra nieko vertas, jei jūsų augintinis jo neės. Atsirinkite kelis pašarus ir duokite savo augintiniui išbandyti. Kaip jūsų šuo ėda pašarą jūs pamatysite iš karto. Ar šis pašaras tinka jūsų augintiniui ir neatsiranda virškinimo sutrikimų, odos jautrumo, alergijų jūs pamatysite per 4-6 savaites, reikia tik stebėti išmatų konsistenciją ir laikas nuo laiko apžiūrėti odą ir ausis. Žinoma ilgalaikį poveikį, kaip auga jūsų gyvūno svoris, ar blizga kailis ir kt., jūs pamatysite tik per kelių metų periodą (yra pašarų, nuo kurių kailis pradeda blizgėti ir per vieną mėnesį).

Maistinės medžiagos.

Proteinu šaltinis pagrinde turi būti mėsos produktai. Jei gamintojas maišo priekyje skelbia, jog pašare tikra mėsa, tai ir sudėtyje neturėtų būti nurodyta mėsa, o ne vištienos, jautienos ar kiaulienos produktai. Taip pat neturėtų būti ir mėsos sub-produktų. Skirtingai nuo vyraujančios nuomonės mėsos miltai niekuo nesiskiria nuo mėsos, svarbiausia kad būtų nurodyta rūšis. Mėsos miltai, tai tiesiog mėsa su oda ir su ar be kaulų, iš kurios išgarintas vanduo (įprastoje mėsoje yra apie 75% vandens). Reiktų vengti tokių medžiagų, kurios tiksliai nenurodytos, pvz. mėsos produktai, o turėtų būti paukštienos miltai. Taip pat nesirinkite pašaro, kurio pirmoje sudėties vietoje yra kukurūzų glitimas ar sojų rupiniai (ne visiems šunims tinka soja).

Aliejai yra būtini šunims, ypač jų kailiui. Taip pat aliejai skatina smegenų vystymąsį ir kitas organizmo funkcijas. Jautienos lajus ir taukai pašarą daro patrauklų šuniui, tačiau juose mažai naudingų riebalų rūgščių. Geriausia jei pašare būtų naudojamas aliejus su tiksliu šaltiniu, pvz. paukštienos riebalai, silkės taukai ir kt. Vengti reiktų mineralinių aliejų.

Angliavandeniai gali būti gaunami iš grūdinių kultūrų (ryžių, miežių, kukurūzų) ar kitų šaltinių, pvz. bulvių, tapiokos ar žirnių. Mitas yra jog angliavandeniai yra tik kaip užpildas pašaruose. Jei grudai yra smulkiai sumalti ir tinkamai apdoroti, gyvūnų organizmas juos puikiai įsisavina ir tai puikus energijos šaltinis šuns organizmui. Kai kuriems šunims gali pasireikšti jautrumas grūdinėms kultūroms, kitiems tokių problemų nekyla. Tiesiog kiekvienas šuo yra individualus.

Ląsteliena irgi yra angliavandenis, tačiau jos gyvūno organizmas nevirškina. Skirtinguose pašaruose, įvairiems mitybos poreikiams patenkinti naudojami skirtingi ląstelienos kiekiai su skirtingomis savybėmis. Dažnai pašaruose naudojama sudėtinės medžiagos kurios gausu ląstelienos (pvz. ryžiai, avižos, tam tikri vaisiai ir daržovės). Runkelių minkštimas yra dar vienas ląstelienos šaltinis, kuris nepelnytai turi blogą reputaciją. Tai yra papildomas šaltinis ląstelienos, kuri lengvai pereina virškinimo traktą ir labai tinkama virškinti “gerosioms” virškinimo trakto bakterijoms. Gamybos metu iš runkelių pašalinamas beveik visas cukrus, jo lieka tik 1/5, tai tas pats, kas tokio pačio dydžio morkoje. Runkelių išspaudos yra bespalvės ir tikrai neturi jokios įtakos kailio spalvai.

Vaisiai ir daržovės, ypač šviežios yra geros sudėtinės medžiagos, nes prideda vitaminų, mineralų ir fito maistinių medžiagų. Jos nėra būtinos ir dažniausiai pašaruose jų būna labai nedideli kiekiai. Jei pašaruose yra geros kokybės proteinai, baltymai ir riebalai, tai protingiau yra rinktis tokį pašarą, nei tą kuriame yra kelios uogos, keli morkų gabaliukai, bet proteinai, baltymai ir riebalai yra prastesni. Tokiu atveju jau geriau pasidalinti su šunimi tomis uogomis, kurias patys valgote, iš to bent bus daugiau naudos, tačiau neduokite vynuogių, svogūnų ir razinų. Šuns pašare neturėtų būti obuolių ir vynuogių išspaudų.

Skonį stiprinančių medžiagų geros kokybės pašaruose nebūna. Natūralios medžiagos yra nekenksmingos ir pašarams kartais duoda papildoma maistinę vertę. Skoniui gerinti dažniausiai naudojamos gyvulių kepenys.

Konservantai sudėtyje gali būti ir nepažymėti, nes pvz. jei pašaro gamintojas perka žuvų aliejų su konservantais ar stabilizatoriais, tai jis ant etiketės neturi pažymėti, jog šiame pašare naudojamas žuvų aliejus su konservantais.

Saldiklių neturėtų būti jokiame pašare, kuris naudojamas kiekvieną dieną. Saldikliai dažniausiai dedami į žemos kokybės pašarus, nes kitaip šuo jų visai neėstų. Daug šunų tampa priklausomi nuo saldiklių, kas gali sukelti sveikatos problemų, tame tarpe ausų uždegimą ir diabetą. Priklausomybė nuo saldiklių pasireiškia ir bandant pakeisti prastą pašarą geresniu, tačiau šuo jo neėda. Pašare neturėtų būti cukranendių melasos, kukurūzų sirupo, cukraus, gliukozės,

Dažikliai irgi nereikalingi pašaruose, nes šuniui visai nerūpi pašaro spalva. Dažikliai dedami tik įtikti žmogui ir pakeisti pilką pašaro spalvą. Dažniausiai dažoma į raudoną spalvą, kad žmogus patikėtų, jog pašare daugiau mėsos.